Noriu pristatyti jums savo pirmąją kelionę su automobiliu į Norvegiją. Šiai kelionei pasiryžt nebuvo sunku – šalis juk garsėja savo gamtos grožiu. Iš kitos pusės gąsdino galimi vėsoki orai ir didokos kainos. Bet kadangi keliavom ne vieni – „uodegos“ teisėmis prisijungėme prie jau patyrusių keliautojų, savo mašina išmaišiusių Europą, šeimos – nusprendėm rizikuot.
Taigi mūsų ekipažas – aš, žmona ir, aišku svarbiausias dalyvis, dukra, kuriai tuo metu buvo 1 metai ir 3 mėn. Automobilis – ir dabar turimas Prius I, kuris, deja nėra toks talpus kaip klubiečio ketvirtojo Avensis, bet kelionę atlaikė puikiai. Kelionės tikslas – su kuo mažesnėm išlaidom pamatyti kuo daugiau Norvegijos gamtos, skiriant ypatingą dėmesį ledynams. Kadangi tai buvo ekonominė kelionė visą maistą pirkome Lietuvoje, nes maisto ir apskritai, bet ko, kainos tenai tikrai verčiančios iš koto. Kadangi kelionė buvo apskaičiuota 2 savaitėms, į neperdideliausią kompakt-sedaną turėjo sutilpt ne tik visos maisto atsargos, bet ir palapinė su kitu turistiniu inventorium, taip pat drabužiai šaltam ir lietingam orui, na, ir visa kita. Þodžiu, braškėjom per siūles. Dar niekad nemačiau taip įspūdingai žemai nusėdusios savo mašinos. Nesakau, kad visko prireikė, tačiau tai buvo pirma kelionė su mažu vaiku, juolab, kad didžioji dalis nakvynių buvo planuojamos gamtoje – palapinėse.
Taigi išvykome 2008 metų liepos 20 d. ryte apie 5 val. Pirmos dienos tikslas – pasiekti Taliną, keltu persikelti į Helsinkį ir apsinakvoti kažkur Suomijos gilumoj. Tikrai nėra ką labai pasakoti apie kelią iki Talino – vienintelė autostrada šiame ruože tebuvo Vilnius – Panevėžys atkarpa. Jokios navigacijos neturėjom, užmetėm akį į žemėlapius ir mynėm pagal nuorodas. Prie Latvijos – Estijos sienos prisijungė ir vesti į priekį pradėjo mano jau minėta šeimyna. Taip kažkur po pietų atlėkėm į Taliną, ten savo bakus pripildėm pigiausiu toje kelionėje benzinu – 4.1 lt/l (2008 metų liepos galas kaip sykis ir buvo tas laikas, kai benzo kainos buvo pasiekusios visų laikų viršūnes). Sekdami paskui vedlį pasiekėm keltų terminalą ir per kažkokį nepaaiškinamą stebuklą – patį keltą. Taip sakau, todėl, kad kaip man pasirodė, tvarkos tame terminale buvo ne daugiau nei mūsiškiam seime. Tiesiog vos ne per jėgą įsispraudėm į pirmą pasitaikiusią eilę, ten prie kasų mus draugiškai apšaukė (iš streso net nesupratau dėl ko), bet vis dėl to praleido. Ir štai mes kelte – visa ta operacija užtruko vos 10 min., o keltas po to iškart išplaukė. Mums pasitaikė vadinamasis greitasis keltas, kuris į Helsinkį nuplukdo per 1.5 val.
Pats Helsinkis man paliko visai kitokio, neįprasto miesto įspūdį, kurį sustiprino tuščios sekmadieninės gatvės. Palikę Helsinkį puikiu greitkeliu pasukome į šiaurę – Kuopio miesto link. Ten mūsų vedliai buvo nusižiūrėję kempingą, kuriame turėjome susitikti su trečiuoju ekipažu, draugų šeima iš Sankt Peterburgo. Pats greitkelis iki Heinolos miesto tikrai puikus, geresnės kokybės nei mūsiškės autostrados, eismas gana intensyvus, bet visi važiuoja labai tvarkingai, netgi pedantiškai – nieko keista, juk tai Suomija. Netrukus po to kai palikom Helsinkį prasidėjo lietus. Iš pradžių nesmarkus, po to – kaip reikiant. Užbėgdamas truputį į priekį galiu pasakyti, kad lijo visą savaitę – kad ir kur bevažiavom visur mus lydėjo pilki žemi debesys ir nuolatos čia smarkiau, čia mažiau lijo ir lijo. Iš pradžių nekreipėm dėmesio, bet po to kai peršlapo nemaža dalis drabužių, palapinės ir visa kita, atsirado šiokia tokia neviltis. Po šios kelionės įvertinau koks geras daiktas yra automatiškai į kritulius reaguojantys valytuvai. Už Heinolos baigėsi autostrada, tačiau eismo intensyvumas tiktai padidėjo, tikras nenutrūkstamas srautas riedėjo iš periferijos į sostinę (buvo sekmadienio vakaras). Lyg burtininko lazdele mostelėjus pasipylė tikra virtinė greičio matavimo radarų, jie ten sustatyti maždaug kas 3 - 5 – 10 km. Pradėjo temti, o su lig tamsa pradėjo sekti ir maniškio ekipažo kantrybė bei mano paties jėgos. Šios dienos kilometražas perlipo per 1000 km žymą, o ir dukra jau buvo kaip reikiant įnirtus dėl tokio priverstinio įkalinimo. Pradėjom ieškoti kempingo, tačiau tai nebuvo lengva užduotis, nes turėjom tik paprastus žemėlapius, taigi paieška labai apsisunkino. Susidūrėm ir su kita problema – pasirodo, neužtenka rasti veikiantį kempingą, dar reikia, kad jis priimtų turistus su palapinėm. Su kemperiais – prašom, su palapinėm – nepriimam. Þodžiu, tik gerokai pasisukinėję apie 22 val. atradom kempingą, kuris mus priėmė už 14 eurų. Kempingas pasipuolė tikrai neblogas, labiausiai pradžiugino mus, kad jame buvo lauko virtuvė su šiltu vandeniu, elektra, stalais ir kėdėmis, visais virtuvės rakandais.
P.S.: I dalies pabaiga, jei bus besidominčių tęsinys bus netrukus.
